LSPŽGB žurnalas - Likimo draugai

Logo
KAUNO KLUBUI "LIKIMO DRAUGAI" - 20 METŲ, BET TAI TIK PRADŽIA
Mūsų projektinę veiklą finansuoja Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų reikalų departamentas ir Kauno miesto savivaldybė
Kaunas
NRD
cemety
Esfa
Go to content
2021-03-01
Kauno klubas „Likimo draugai“: 20 metų petys petin

Šių metų sausio 30-ąją Kauno klubas „Likimo draugai“ mi­nėjo 20-ties metų sukaktį. Iki tol buvę neformalia žmones su psichikos negalia vienijan­čia grupe, 2001-ųjų pradžioje „Likimo draugai“ įgijo juridinį statusą.
Šiuo metu klube per metus apsilanko 65 žmonės, nuolat atei­nančių - apie keturias dešimtis.
Dabartinė klubo vadovė Jolanta Stankūnienė sako, jog daugiausia jų - vidutinio darbingo amžiaus neįgalieji, prisivilioti jaunus žmo­nes sunku, jiems galbūt reikėtų šiek tiek kitokių veiklų, nors ir da­bar klube jų žmonėms su psichi­kos negalia siūloma daug ir įvairių.
Iniciatyva - klubo narių
J. Stankūnienė pasakoja, jog idėją suvienyti žmones su psichikos negalia iš Italijos parsivežė Kristina Mišinienė, šiuo metu vadovaujan­ti Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrui. „Viešėdama Italijoje ji pamatė, kaip šeimos rūpinasi negalią turinčiais vaikais, susipažino su įdomiomis tos šalies iniciatyvomis. Ji nusprendė panašų modelį pritaikyti ir Lietuvoje. Žmo­nes su psichikos negalia K. Mišinie­nė pasirinko neatsitiktinai: matė, kaip jie kenčia izoliuoti nuo visuo­menės, kiek patyčių ar net smurto patiria. Taip gimė iniciatyva padėti šiems žmonėms“.
 
Iniciatyva gimė dar praėju­sio amžiaus pabaigoje, 1995-1996-aisiais. Iš pradžių susitikimai vykdavo neformaliai, skirtingose Kauno vietose. Vėliau žmones su psichikos negalia priėmė „Caritas“ šeimos centras. Vėliau vienas iš klubo narių, Robertas Jonaitis, nusprendė parengti organizacijos įstatus, kad klubas įgytų juridinį statusą, taptų formalia, įteisinta organizacija. 2000-ųjų lapkričio 11-ąją įvyko steigiamasis susirin­kimas, kur įteisintas ir dabartinis klubo pavadinimas - Kauno klubas „Likimo draugai“. Jį, kaip ir logotipą, kuris galioja iki šiol, sugalvojo patys klubo nariai. Padedamas kitų žmo­nių, Robertas klubą įregistravo.
 
„Iš pradžių klubas buvo tar­si savipagalbos grupė. Žmonės rinkdavosi kartą per savaitę, kalbėdavosi tarpusavyje, dalindavosi bėdomis ir džiaugsmais. Tuo metu aš įsidarbinau Psichikos sveikatos centre ir galėjau jiems organizuo­ti savipagalbos grupes. Besilan­kantieji savipagalbos grupėje kas mėnesį rinkdavo po vieną litą, kad turėtų iš ko nusipirkti kavos, arba­tos. Pastebėjau, kad dėl to kyla daug nesutarimų tarp klubo narių - vieni pinigus duoda kas mėnesį, kiti ne. Pamaniau, kad reikia gauti lėšų, kad turėtume pinigų ne tik kavai bei arbatai, bet ir kitoms veikloms. 2002 m. Kauno miesto savivaldybė patvirtino projektą, o mus laikinai priglaudė Kauno miesto Centro poliklinika“, - pa­sakoja J. Stankūnienė. - Gavus finansavimą klubo veikla nuo savipagalbos grupių išsiplėtė: lan­kėme sergančiuosius ligoninėje, organizavome išvykas po Lietuvą, mokėmės anglų kalbos, lankėme kultūrinius renginius“.
 
Po penkerių metų patalpas Centro poliklinikoje klubo nariai privalėjo palikti, naują vietą susitikimams panaudos pagrindais skyrė Kauno miesto savivaldybė. „Tada tapome pripažinta kaip ofi­cialus juridinis vienetas organi­zacija, turinti savo įstatus, patal­pas bei teisę rūpintis žmonėmis su psichikos negalia ir atstovauti jų interesams“, - mena „Likimo draugų“ vadovė.
Tapo Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos nariais
Po kurio laiko R. Jonaitis, su­žinojęs apie Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendriją (LSPŽGB), nusprendė pateikti do­kumentus, kad klubas taptų ben­drijos nariu. „Tuo metu rašydavo­me projektus, gaudavome lėšų, dalyvaudavome šventėse, išvyko­se, su bendrija užsimezgė  glaudus bendradarbiavimas. Vis dėlto iki 2018-ųjų pagrindinis mūsų tiks­las buvo išlaikyti organizaciją, nes finansavimas buvo nepastovus, niekada nežinodavom, kiek lėšų gausime kitiems metams, ar turė­sime iš ko mokėti atlyginimus“, - dėsto J. Stankūnienė.
Pasak jos, iki 2018-ųjų klube būta labai daug savanoriškos vei­klos, nors atsakomybės, veiklos tikrinimo - apstu: „Iš mūsų buvo reikalaujama vis daugiau profe­sionalumo: pažinti ir negalią, ir žmones, išmanyti socialinį darbą, turėti profesinių įgūdžių. Esu bai­gusi pedagogines studijas, taip pat įgijau socialinio darbuotojo profe­siją Kauno Vytauto Didžiojo uni­versitete, todėl man dirbti buvo paprasčiau.. Įsivaizduoju, kad ki­tiems LSPŽGB skyrių vadovams turėjo būti gerokai sunkiau“.
 
2019-aisiais, šalyje prasidėjus Institucinės pertvarkos reformai, atsirado daugiau naujų paslaugų žmonėms su negalia, tuo pačiu ir galimybių neįgaliuosius vienijan­čioms bendrijoms. J. Stankūnie­nė sako išsyk ėmusis rašyti ke­letą projektų, kad klubas galėtų dalyvauti pertvarkos procesuose. Vienas jų - Kauno miesto savi­valdybės skelbtas Infrastruktū­ros projektas.
 
„Mūsų turimos patalpos - apverktinos būklės. Kaip žinia, įprastai savivaldybės panašioms organizacijoms panaudai skiria apleistas, niekam nebereikalingas patalpas. Norėdamas geriau pasi­rūpinti negalią turinčiais žmonė­mis, užtikrinti jų gerovę, privalai galvoti apie ateitį. Dabar pripažįs­tu - rašydama projektą dėl gru­pinio gyvenimo namų steigimo žmonėms su psichikos negalia nesitikėjau sėkmės. Nemaniau, kad mumis pasitikės, galvojau, kad mieste yra stipresnių orga­nizacijų. Vis dėlto savivaldybė mūsų projektą įvertino palan­kiai, daugiau norinčių dalyvauti jame žmonių su psichikos negalia nebuvo, taigi įgijome galimybę steigti grupinio gyvenimo namus žmonėms su psichikos negalia, tuo pačiu - ir dienos centrą bei socialines dirbtuves“, - džiaugiasi J. Stankūnienė.
 
Surasti vietą, pastatyti ir įrengti pastatą, kuriame įsikurs grupinio gyvenimo namai, dienos  centras su socialinėmis dirbtuvė­mis, įsipareigojo Kauno miesto savivaldybė iki 2022-ųjų liepos. Pasak klubo vadovės, didžioji dalis grupinio gyvenimo namuo­se apsigyvensiančių žmonių bus išėję iš globos įstaigų, vis dėlto ji tikisi, kad ten apsigyventi galės ir mažiau savarankiški klubo nariai, kuriems reikia daugiau paslaugų.
Naujos veiklos
Be šio, klubas „Likimo drau­gai“ taip pat dalyvavo ir Neįga­liųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo mi­nisterijos skelbtame projekte dėl socialinių dirbtuvių steigimo. „Ir čia nelabai tikėjomės sėkmės - projektas buvo skirtas toms or­ganizacijoms, kurios jau vykdo darbinio užimtumo veiklas. Vis dėlto mums pavyko, taip atsirado „Amatų laboratorija“. Pasamdė- me naujų iniciatyvių, kūrybingų darbuotojų, kurie rūpinasi dar­binių įgūdžių ugdymu“, - dėsto „Likimo draugų“ vadovė.
 
Paslaugos socialinėse dirb­tuvėse teikiamos šešioms mo­terims ir šešiems vyrams, 7 iš jų - nuo 21 iki 40 metų, 5 pri­klauso 41-60 amžiaus žmonių grupei. Trys iš jų iki tol turėjo kvalifikuotus darbinius santy­kius. Paslaugas šiems žmonėms teikia 4 darbuotojos: užimtumo specialistė, individualios prie­žiūros specialistė, socialinė dar­buotoja ir rinkodaros specialistė. Socialiniai „Amatų laboratorijos“ partneriai - UAB „Aromika“, Uab „Kapinių valdymo sprendimai“. Socialinėse dirbtuvėse žmonės su psichikos negalia gamina ori­ginalius dirbinius iš odos, lanksto dėžutes, taip pat atlieka kapinių  skaitmeninimo paslaugas.
„Išsiaiškinome, kokie dalykai svarbūs mūsų paslaugos gavė­jams. Atsakymai buvo: darbas, užimtumas, išėjimas iš namų; ben­dravimas, mikroklimatas, žmo­nės; pinigai. Pagrindiniai iššūkiai, kuriuos keliame sau - parengti paslaugos gavėjus laisvajai darbo rinkai, rasti norinčių dirbti sociali­nėse dirbtuvėse, kiekvienam pa­slaugos gavėjui pritaikyti užduotį suteikiant galimybę tobulėti, su­kurti motyvuojančius santykius ir išlaikyti žmonių pasitikėjimą. Bene svarbiausias tikslas - sukurti pa­klausią prekę ir ją parduoti, konkuruoti ja laisvojoje prekių rinko­je“, - pasakoja J. Stankūnienė.
 
Šiuo metu kauniečiai gamina kvepiančius papuošalus iš odos, rankines mobiliajam telefonui, pagalvėles patogiam sėdėjimui. Prekes galima įsigyti socialiniame tinkle Facebook, taip pat - „Ama­tų laboratorijos“ interneto tinkla­pyje. J. Stankūnienė pasidžiau­gia, jog „Amatų laboratorijos“ gaminiais domisi ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai.
 
„Mums visada buvo svarbu, kad dienos užimtumas būtų prasmin­gas, kad veiklos mažintų įtampą, nerimą, kad žmonės susirastų draugų ir gerai jaustųsi. Nors per dienos užimtumo veiklas darėme beveik tą patį, kaip ir socialinėse dirbtuvėse, vis dėlto dabar žmo­nės jaučia kur kas didesnę atsakomybę. Jie žino - skirtus darbus reikia padaryti, jiems nebereikia sakyti: štai kartonas, lankstyki­te dėžutes, žmonės patys ima ir lanksto. Be abejo, kartais mū­siškiams pritrūksta motyvacijos, tada tenka priminti, kodėl visa tai darome, kad tai padės užsidirbti lėšų naujoms patalpoms pagra­žinti, jaukiai ir patogiai jose įsi­kurti“, - aiškina klubo vadovė.
 
Anot J. Stankūnienės, dirban­čiuosius socialinėse dirbtuvėse labiausiai motyvuoja ne pinigai, juolab kad uždirbamos sumos nėra didelės, per dieną nesudaro ir dviejų eurų. Jei žmogus dirba penkias valandas per dieną, per mėnesį uždirba 31 eurą. Be to, visi gauna papildomą užmokestį ir už parduotas prekes, ši suma gali sudaryti ir 50 eurų per mėnesį.
 
„Pastebėjau, kad atlyginimas, kurį mūsų žmonės gauna sociali­nėse dirbtuvėse, nėra toks svarbus. Svarbiausia jiems - veiklos prasmingumas, kitų požiūris į jų veiklą. Kiekvienas dirbantis soci­alinėse dirbtuvėse kasdien gau­na konkrečias užduotis, mokosi ir prieš darbą, ir po jo susitvarkyti darbo vietą, jie privalo išbūti tam tikrą laiką, negali išeiti kada pa­norėję. Struktūruota veikla sta­bilizuoja žmonių savijautą, jie jaučiasi geriau“, - aišikina klubo vadovė.
 
Jos teigimu, ne kiekvienas psi­chikos negalią turintis žmogus galėtų dirbti vadinamojoje lais­vojoje darbo rinkoje: „Atsiranda darbdavių, kurie mielai įdarbintų mūsų žmones, vis dėlto pastebiu, kad žmonės su psichikos negalia ne visada atlaiko kasdienę įtampą bei rutiną darbe, todėl ilgesnį laiką darbo vietoje išsilaikyti neįstengia. Tokia šios negalios specifika“.
Prie naudingos veiklos prisideda visi
 „Likimo draugai“ turi ir daugiau prasmingos veiklos. Viena iš jų - tris kartus per savaitę dalinami „Maisto banko“ produktai. Šios veiklos nesustabdė ir karantinas.
 
„Tris kartus per savaitę veža­me žmonėms maisto produk­tus, kuriuos su besibaigiančiu galiojimo terminu gauname iš parduotuvių. Produktus suren­ka, surūšiuoja, paskirsto klube besilankantys savanoriai. Visus darbus pasidaliname bei pasiskirstome. Mūsų organizacijos stiprybė - kiekvienas daro tai, ką geriausiai sugeba ir stiprina kitus savo gebėjimais, prisideda darbais, kurie jam geriausiai se­kasi. Vieni surenka maisto pro­duktus iš parduotuvių, kiti juos išrūšiuoja, dėlioja į dėžes, dar kiti išvežioja žmonėms į namus“, - pasakoja J. Stankūnienė.
 
Dalį maisto produktų klubo nariai sunaudoja per dienos už­imtumo veiklas. „Mokomės ga­minti valgį, ieškome būdų, kaip sunaudoti greičiau gendančius produktus. Pavyzdžiui, kartą ga­vome didelį kiekį bananų. Darėm iš jų ledus, kepėme pyragus. Taip mokomi savo žmones taupyti“, - dėsto klubo vadovė.
 
Jos teigimu, „Maisto banko“ produktai - didžiulė parama psichikos negalią turintiems žmonėms: „Sulaukiu padėkų ne tik iš pačių negalią turinčių žmonių, bet ir iš jų šeimos na­rių. Nors maisto produktų išda­lijame gana nemažai, juos šei­mos sako suvartojančios visus. Du kartus per metus dalyvau­jame ir Lietuvoje vykstančiose „Maisto banko“ akcijose, renka­me produktus iš parduotuvėse besilankančių pirkėjų“.
 
Pasak J. Stankūnienės, svar­biausias jos tikslas - kad visi klube besilankantys žmonės jaustųsi naudingi, visi atrastų savo vietą, galėtų darbuotis kitų labui. „Bendra veikla suvienyja, o galimybė padėti kitiems daro mus stipresnius“, - pabrėžia klubo vadovė.

Kauno klubas „Likimo draugai“ sausio pabaigoje minėjo gra­žią sukaktį - 20-ties metų jubiliejų. Ta proga kauniečius svei­kino klubo įkvėpėja Kristina Mišinienė, Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos (LSPŽGB) vadovas Vaido­tas Nikžentaitis, buvę klubo nariai, darbuotojai ir draugai.
Pradžia - sudėtinga
K. Mišinienė prisiminė, jog rei­kėjo nemažai ryžto suburti savipagalbos grupę, skirtą žmonėms su psichikos negalia: „1995-96 - aisiais psichiatrija dar tik buvo pradėjusi atsigauti po sovietmečio. Grįžusi iš mokslų Italijoje, toliau mokiausi Lietuvoje. Praktiką turė­jau atlikti psichiatrijos ligoninėje, patekau į sudėtingą vyrų psicho­zių skyrių. Duris tekdavo atsidaryti atsinešta rankena, trijuose milži­niškuose kambariuose stovėjo 70 lovų, patalpose tvyrojo migla ir dūmų kvapas - tuo metu palatose buvo leidžiama rūkyti. Viduje buvo niūru, trošku, pilka. Tokiomis sąly­gomis žmonės gyvendavo ir pen­kis, ir dešimt metų. Pamaniau - negi gali būti toks žmogaus gyvenimas? Juk kada nors ir sergantys turi išeiti iš ligoninės. Kaip jie gy­vens toliau, kas jų laukia išėjus, ar nors kiek geresnis gyvenimas? Taip kilo mintis pažiūrėti į žmogų, sergantį sunkia liga, kitu žvilgsniu“.
 
K. Mišinienė tuo metu buvo vie­na pirmųjų socialinių darbuotojų Lietuvoje, dirbusių psichiatrijos srityje. Ji sumanė suburti grupę žmonių, kurie galėtų susitikti už ligoninės sienų, susėsti, pasikal­bėti, pasipasakoti, pasivaišinti. „Nebuvo labai didelių tikslų kal­bėti moksliškai, analizuoti knygas - siekėme tiesiog susitikti, nežiū­rėti vieni į kitus kaip į ligonius, neklausti, ar išgėrei vaistus, nors apie tai per susitikimus irgi buvo kalbama. Taip pat kalbėjome apie sunkią būtį, sudėtingą gyvenimą, domėjomės, su kuo draugauja­me, ką skaitome, kokius filmus žiūrime, kaip sekasi bendrauti su namiškiais. Priimdami žmones į grupę orientavomės į tuos, kurie norėjo išėję iš ligoninės grįžti į gy­venimą, siekti kažko daugiau. Šie žmonės labai mane palaikė“, - pasakoja socialinė darbuotoja.
 
Pasak jos, ypač nustebino kai kurių psichiatrų reakcija į kuriamą neįgaliųjų grupę - vieniems atrodė, kad tai yra tiesiog nesąmonė, o kiti džiaugėsi ir vadino tai puikia idėja. „Pamažu kūrėme grupės taisykles, mokėmės išklausyti vieni kitus, nekelti chaoso. Pasitaikydavo, kad ateidavo ir sunkios būsenos žmo­nės. Pamažu mūsų būrys plėtėsi, būdavo dienų, kai netilpdavome į kambarį. Pamažu mokėmės atei­ti tą pačią dieną, tuo pačiu laiku. Pradžia buvo chaotiška, tekdavo dorotis su įvairiausiomis situacijo­mis. Žmonės pasipasakodavo to­kių dalykų, kurių niekam daugiau pasakoti nedrįsdavo. Tokiu atveju liedavosi kitų grupės narių pata­rimai. Į susitikimus kviesdavomės psichologus, psichiatrus. Jie negalėdavo mums aiškinti, kaip gyventi, tiesiog pasakodavao apie save, savo jausmus, problemas. Taip pamažu judėjome pirmyn“, - mena K. Mišinienė.
 
Ji pasidžiaugia, kad klubas gy­vuoja iki šiol, kad tiek metų vis dar renkasi draugėn, bendrauja, kad tapo užuovėja psichikos negalią turintiems žmonėms. „Gyveni­mas susideda iš nedidelių laimių ir nelaimių. Tai, kad jūs esat - didelė laimė, reiškianti, kad man kažkas gyvenime pavyko“, - sako specialistė.
 
Klubo vadovė Jolanta Stankū­nienė dar kartą priminė visiems „Likimo draugų“ istoriją. Steigia­masis susirinkimas vyko 2000- ųjų lapkričio 11 d. Šeimos centre, tada 15 narių patvirtino faktą, kad reikalinga žmonėms su psi­chikos negalia atstovaujanti or­ganizacija, priėmė įstatus. 2001 m. sausio 30 d. Kauno miesto savivaldybė įregistravo asociaci­ją Kauno klubą „Likimo draugai“. Klubo pirmininku tapo Robertas Jonaitis. J. Stankūnienė klu­bo nare tapo 2001 m. gruodžio mėnesį. 2002 m. parašė pirmąjį projektą ir iš Kauno miesto sa­vivaldybės gavo lėšų socialinėms paslaugoms teikti. Ji pasako­jo, kaip keitėsi narių sudėtis, su kokiomis problemomis susidūrė anksčiau ir susiduria dabar.
Lankytojų įspūdžiai
Klubo nariai galėjo pasidalinti savo mintimis, patirtimis, pri­siminimais ir įspūdžiais. Lolita, viena pirmųjų pradėjusių lankyti savipagalbos grupę, mena, jog iš ligoninės išėjusi labai ieškojo bendravimo. „Pamačiau, kad yra tokie „Likimo draugai“. Ten su­siradau draugų, eidavome vieni pas kitus į svečius. Vėliau Rober­tas pasiūlė įkurti savo klubą, kad gautume finansavimą. Mums pa­vyko“, - pasakoja moteris.
 
Margarita pasakoja atradusi „Likimo draugus“ 2005-aisiais. „Prieš tai klausiau gydytojos, ar panašių organizacijų yra Kaune. Ji man paaiškino, kad tokių nėra ir negali būti, nes jei būtų, tokie žmonės susirinkę vieni kitus su­žlugdytų. Sužinojusi apie klubą, atėjau ir pamačiau, kad čia žmo­nės vieni kitų nežlugdo, atvirkš­čiai, palaiko vieni kitus. Atėjusi pradėjau savanoriauti, labai no­rėjau kažkur save realizuoti, nes buvau „iškritusi“ iš darbo rinkos. 2006-aisiais buvau įdarbinta klu­be, dirbu iki šiol“, - dėsto moteris.
 
Gediminas pasakoja klube pra­dėjęs lankytis 2008-aisiais. „Su­laukęs siūlymo ateiti, ilgai dve­jojau. Kai atėjau, radau tai, ko ieškojau - gražų bendravimą. Tuo metu mano sveikata buvo bloga, trūko stabilumo. Kai liga stabili­zavosi, nuo 2012-ųjų pradėjau dirbti klube. Dabar esu atsakin­gas už socialinių įgūdžių lavinimą ir saviraišką, taip pat - už kultūri­nius renginius“, - sako vyras.
 
Edvardas taip pat į klubą atė­jo 2008 m., jį pakvietė kitas na­rys: „Kurį laiką buvau įdarbintas projekto vykdytoju, tik šiais me­tais nedirbu, nes sunkiai serga mama, reikia jai padėti. Jei kitais metais priims, vėl norėsiu dirbti“.
 
Algis sako apie klubą sužinojęs iš spaudos - laikraštį 2016-aisiais perskaitė jo mama. Ji kelis mėnesius kalbino, kad vyras nueitų į „Likimo draugus“, pažiūrėtų: „Iš pradžių labai bijojau, paskui ry­žausi. Buvo daug nerimo, nieko nepažinojau. Vėliau apsiraminau, susipažinau, pradėjau klube sa­vanoriauti. iš pradžių lankiau ligo­nius namuose ir ligoninėse, dabar jau antri metai dirbu su „Maisto banku“.
 
Žydrūnas prisiminė, jog kar­tą teko į stovyklą Šventojoje iš­važiuoti pabėgus iš namų. Vyro namiškiai labai nenorėjo, kad jis lankytųsi klube, manė, kad ten jis įgis blogos patirties, kad jam reikia bendrauti tik su „sveikai­siais“. J. Stankūnienė prisiminė, kaip visi klubo nariai laukė Žy­drūno autobuse, kai jis atbėgo be daiktų, tik su šlepetėmis, palikęs šiukšlių kibirą už namų durų.
 
Žydrūnas šiu metu gyvena Ai­rijoje, bet prisimena lankymąsi klube kaip puikią patirtį. „Buvo daug įdomių dalykų. Aš iš pradžių buvau labai kompleksuotas, kan­kino nuotaikų kaita. Dažnai tylėdavau - nenorėjau užkrauti liū­dnų emocijų kitiems žmonėms. Būdavau išsišiepęs, bet viduje - liūdnas“, - dėsto vyras.
 
Klubo narė Eglė pasakojo, ką jai duoda lankymasis klube. „Kai darai kažką rankomis, atsipa­laiduoji, kitaip susidėlioja min­tys. Žinai, kad čia tave supras. Be abejo, ir čia visko būna, bet būna visur. Gyvenimas nėra vien tik liga ir keturios sienos. Dabar mokausi gyventi čia ir dabar, ne­bijoti ateities“, - sako moteris.
 
Pasak Dariaus, iš pradžių at­ėjus į klubą nebuvo lengva, po­kyčiai buvo lėti. Šiuo metu vyras nebesilanko klube, jo gyvenimas taip susiklostė, kad teko apsigy­venti Didvyžių socialinės globos namuose. Vyras prisiminė, kaip klube išklojo plytelėmis virtu­vėlę, sukalė lentynas sandėlyje, pasidžiaugė, kad „Likimo drau­gai“ jo nepamiršta, su kai kuriais jis bendrauja ir iki šiol.
 
Savo prisiminimais, kaip augo su daug dirbančia mama, pa­sidalino ir klubo pirmininkės J. Stankūnienės dukra Silvija Stan­kūnaitė: „Mama visą laiką buvo labai užsiėmusi, daug darė žmonėms su negalia. Visada jutau jos nuoširdų norą jiems padėti. Man buvo linksma - kartu dalyvauda­vau stovyklose, važiuodavau prie jūros. Nors šie žmonės už mane vyresni, bet su jais buvo įdomu ir linksma“.
Nauji darbai ir planai
J. Stankūnienė supažindino šventės dalyvius su naujomis darbuotojoms, dirbančiomis so­cialinėse dirbtuvėse - Daiva, Ina ir Sigita. „Šios moterys turi uni­kalių savybių atrasti negalią tu­rinčių žmonėse tokių dalykų, apie kuriuos net jie patys nežinojo. Visi esame pasipuošę dirbtuvė­se pagamintais odiniais papuo­šalais, sėdime ant ten gamintų pagalvėlių. Socialinių dirbtuvių esmė - padėti įgyti žmonėms socialinių įgūdžių, kad vėliau jie galėtų dirbti atvirojoje rinkoje. Labai džiaugiuosi naujųjų dar­buotojų gebėjimais iš nieko pa­daryti tobulus dalykus“, - dėsto klubo vadovė.
 
Ji papasakojo susirinkusiems ir kitus ateities planus, kalbėjo apie tai, kaip jie bus įgyvendinti.
 
„Likimo draugus“ sveikinęs LSPŽBG vadovas V. Nikžentaitis pabrėžė, jog šis klubas - vienas iš stipriausių organizacijoje. „Jūs esate fantastiški - tarsi žiburė­liai, šviečiantys ir kitiems. Džiaugiamės nuostabia švente, džiau­giamės, kad esate mūsų šeimoje, mokomės iš jūsų. Puiku, kad iš arbatos gėrimo klubas išaugo iki socialinių dirbtuvių, kitų rimtų struktūrinių projektų. Širdis džiaugiasi žiūrint į jus ir jūsų dar­bus“, - sakė V. Nikžentaitis.
 
Jis taip pat vylėsi, kad šiais metais LSPŽGB galės kviesti na­rius jau ne tik į virtualius, bet ir į gyvus renginius, tokius kaip respublikinė dainų šventė ir pa­našiai. „Linkiu visiems esamiems ir buvusiems „Likimo draugų“ na­riams, stiprybės, kantrybės, mei­lės. Sveikinu visus su viltimi, kad dabartis pasikeis, ateis diena, kai dirbsime ir būsime kartu“, - lin­kėjo LSPŽGB vadovas.
 Kiti esami ir buvę klubo nariai taip pat linkėjo „Likimo drau­gams“ ilgų gyvenimo metų, skaitė savo ar poetų eiles. Visi džiaugėsi atradę klubą - namus, kur galima  ateiti, išsikalbėti, kur visi jaučiasi tarsi didelė, vieninga šeima.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Copyright (c) 2005-2022 Kauno klubas "Likimo draugai"    designed by Rita N
Back to content